Apie bendrovę Istorija Visa šilumos gamyba – į vienas rankas

Visa šilumos gamyba – į vienas rankas

2008.12.02

Spartus šalies energetinės sistemos vystymasis nulėmė tolesnę įmonės veiklą. Be to, didelę reikšmę turėjo ir naujų energijai imlių pramonės šakų atsiradimas Šiauliuose. 1958 m atidarytos “Vairo” dviračių ir Staklių gamyklos, 1961 m. pradėjo veikti Televizorių gamykla, 1963 m. Padangų remonto gamykla Rėkyvoje. Be šios įmonės Rėkyvoje pradedama statyti durpių briketų gamykla ir malūnas, kurioms reikėjo daug šiluminės energijos. Šioms įmonėms reikėjo daug darbo rankų, todėl buvo pradėta ištisų gyvenamųjų namų mikrorajonų statyba. Jeigu 1959 m Šiauliuose gyveno 59 722 gyventojai, tai po ketverių metų - jau 70 100.

1963 metais Ministrų tarybos nutarimu Rėkyvos VRE pavedama tvarkyti centralizuotą Šiaulių zonos šilumos tiekimo ūkį. Įmonei buvo perduota “Elnio” odų ir avalynės kombinato katilinė, kurią tuo metu sudarė trys cechai. Senajame stovėjo du mazutu kūrenami garo katilai DKV-6,5/13 ir “Babcock-Wilkox” 4/8 garo katilas. Naujajame ceche buvo sumontuoti du garo katilai DKVR 10/13 ir dar vienas toks pat buvo statomas. Trečiame stovėjo “Fitzner-Hamper” 2 t garo našumo katilas, kūrenamas akmens anglimi. Iš pradžių Rėkyvos VRE perėmė tik pirmąjį cechą. Netrukus jame buvo pastatytas 17 MW vandens šildymo katilas. Nutiesiama 425 mm diametro šiluminė trasa į miesto centrą.

Pirmieji centralizuotai šilumą gavo Draugystės prospekto namai, apie 150 butų, bet jau 1965 m įmonėje buvo pagaminta 184 GWh šilumos energijos. 1966 m. pradžioje mieste jau buvo 10 km šilumos ir 1,27 km garo tiekimo trasų, prie jų prijungti 164 vartotojai.

“Elnio” kombinato vadovai, matydami, jog specialistai tvarkosi žymiai geriau, pasistengė, kad Rėkyvos VRE būtų perduoti ir kiti fabriko katilai. Kartu jie pareikalavo, kad pagal sutartį būtų tiekiamas numatytų parametrų garas ir šiluma, o tai buvo nelengva. Be to, energetikams teko pradėti mokytis dirbti su nauja kuro rūšimi – mazutu. Jis buvo automašinomis vežamas iš Daugėlių SMK. Tik viso kolektyvo pastangų dėka “Elnio” katilinė buvo sutvarkyta ir šildymo sezono metu didelių avarijų nebuvo. Rekonstruojant šią katilinę pasižymėjo V.Tilūnas, M.Kačinskas ir daugelis kitų įmonės darbuotojų.

Tuo metu, Šiaulius pasiekus dujų trasai, pradėti ir katilinių gazifikacijos darbai. Jiems vadovavo vienas pirmųjų dujininkų Šiauliuose, baigęs kursus Petrapilyje (tuomet Leningradas) Jonas Oniūnas. Jau 1964 m. “Elnio” katilinėje buvo uždegtas dujų fakelas. Tai leido gerokai padidinti katilų našumą, pagerėjo gyventojų aprūpinimas šiluma. Pagal Maskvos projektavimo instituto “Giprosachar” parengtą projektą prasidėjo “Elnio” katilinės rekonstrukcija. Katilinėje buvo sumontuotas vienas pirmųjų Lietuvoje vandens šildymo katilas TVGM-30.

Pradedama katilų rekonstrukcija ir Rėkyvoje. 1964 elektrinėje pastatytas mazuto ūkis, katilai pritakomi deginti ne tik durpes, bet ir tuo metu labai pigų mazutą. Tai leido sumažinti energijos savikainą – palyginus su prieškario metais ji buvo net 4 kartus mažesnė.

1964.04.01 Rėkyvos VRE direktoriumi paskiriamas Enrikas Sapožnikovas (vėliau Šiaulių elektros tinklų direktorius), kuriam teko pradėti naują įmonės plėtros etapą. Pagal miesto generalinį planą Šiaulių gyvenamieji mikrorajonai ir pramoninė gamyba pradėta plėsti į pietinę dalį. Tuo pat metu buvo projektuojama ir statoma nauja Pietinė katilinė (Rajoninė katilinė Nr.2) būsimoje Pramonės gatvėje. Pirmasis 25 t/h našumo garo katilas joje pradėjo veikti 1966 m. lapkričio mėn. 1967 pastatytas dar vienas toks katilas, o 1968 ir 1969 pradėti eksploatuoti du vandens šildymo katilai PTVM-50. Katilinės galingumas pasiekė 350 MW. 1969 m.iš Pietinės katilinės nutiesta nauja 1,7 km ilgio šilumos trasa į miesto centrą, abi katilinės sužieduojamos ir netrukus pagrindine įmonės veikla tampa šilumos gamyba.

Nuo 1968.03.01 iki 1990.03.01 Rėkyvos VRE vadovavo Bronius Makštutis, įmonėje elektros cecho meistru pradėjęs dirbti baigęs KPI 1953 m., o 1963 paskirtas vyr. inžinieriumi. 1969 m. įmonei perduodamas šiluminės energijos realizavimas bei energetikos inspekcija. Lietuvos energetikos sistemoje įsteigus Gamybinę termofikacijos valdybą, jos tiesioginėn priklausomybėn pereina ir Rėkyvos VRE.

1970 m. buvo pradėtos rekonstruoti turbinos Rėkyvos elektrinėje, jos pervedamos darbui priešspaudimu, užbaigta cheminio vandens paruošimo rekonstrukcija, 1971 m. gegužės 31 d. atiduodama eksploatuoti sava automatinė telefonų stotis.

1969 metais Lietuvos TSR Ministrų tarybos potvarkiu įmonei perduodama tik 1963 m. pastatyta, bet labai blogos būklės Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos (vėliau stiklo fabriko) katilinė, kurioje jau kitais metais buvo rekonstruoti seni ir pastatyti nauji galingi katilai. 1976 m. baigta katilinės modernizacija leido visiškai patenkinti Radviliškio įmonių garo poreikį, užtikrinti nepertraukiamą gyvenamųjų namų šildymą. 1963 m. pavasarį miestas buvo likęs be šilumos, kai girti kūrikai sudegino laikinosios katilinės – garvežio katilą. Dar blogesnė buvo Radviliškio šiluminių tinklų būklė. Požeminė trasa buvo sumontuota be atramų, kanalai skendo vandenyje, todėl teko skubiai statyti antžeminę trasą. 1973 šilumos tinklų ilgis mieste buvo 6990 m, o po 5 metų pasiekė 10 km. 1982 m. jau 63% miesto butų buvo apšildoma centralizuotai.
1974 m. spalio mėn. Rėkyvos VRE vyr. inžinieriumi paskiriamas Vytautas Milašius. 1974 m. gruodžio 22 d. šiauliečiams buvo perduota Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos katilinė, pradėtas šildyti Mažeikių miestas. 1977 m. gruodžio 9 d. Vyr. gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininko įsakymu Rėkyvos valstybinė rajoninė elektrinė reorganizuota į Šiaulių šilumos tinklų įmonę.

Plėtojantis Šiaulių miesto pramonei, nuolat augo ir šilumos bei garo poreikiai, todėl teko statyti daug galingų katilų, kloti didelio diametro trasas. 1974 m. naujas 116 MW vandens šildymo katilas pradėtas eksploatuoti Pietinėje katilinėje. 1982 m. ten pastatyta gamybinė bazė, pradėta eksploatuoti mazuto siurblinė ir iškrovimo estakada, galėjusi vienu metu aptarnauti 16 geležinkelio cisternų, įrengti naftos produktų gaudytuvai. 1976 m. gruodžio 31 d. įvesta eksploatacijon Draugystės kvartalo sužiedavimo šilumos trasa, kuria buvo užbaigti nenutrūkstamo šilumos tiekimo miesto centrui garantavimo darbai. 1983.09.28 Valstybinė komisija priėmė naują mūrinį 80 m. aukščio dūmtraukį Rėkyvoje, kainavusį 174 340 rublių. 1984.01.02 Pietinėje katilinėje pradėjo dirbti naujas katilas KVGM-100, kainavęs 580 t. rb. 1989 m. vasarą sumontuotas dar vienas toks katilas, pastatytas mazuto rezervuaras, kompresorinė, plovykla, benzino kolonėlė.

1982 m. mieste jau buvo 150 km magistralinių šilumos trasų, centralizuotai buvo šildoma 79 % gyvenamojo ploto, visų vartotojų instaliuota galia pasiekė 430 MW. 1985 m. pabaigoje buvo užbaigtas naujas įmonės administracinis pastatas Pramonės g. ir sandėlis, vėliau tapęs sporto sale. 1988 m. sausio 29 d. buvo dujofikuota Rėkyvos rajoninė katilinė. Tuo galutinai užsibaigė durpių panaudojimo šilumos ir elektros energijos gamybai epopėja Šiauliuose. 1982.11.12 Šiaulių šiluminių tinklų direktoriaus B.Makštučio įsakymu buvo įsteigtas įmonės muziejus, kurio vedėju paskirtas įmonės veteranas Česlovas Karpavičius.

Gubernijoje kilo nauja didžiulė “Šiaulių stumbro” gamykla, buvo statomos kitos įmonės. Joms aprūpinti reikėjo ir naujos katilinės, nes daugiau, kaip 30 vietinių katilinių nebepajėgė aprūpinti rajono šiluma, jų trasos nebuvo sujungtos į bendrą sistemą, todėl nuolat kilo avarijų pavojus. Be to, didėjo ir oro tarša. 1982 m. pagal miesto šilumos ūkio plėtros planą nutarta projektuoti, o 1989 pradėta statyti“Šiaurinė” katilinė, kuri buvo baigta 1992 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau visu galingumu jai dirbti nebeteko. Praktiškai nenaudojamos buvo ir 1994 m. atiduotos eksploatuoti šiluminės trasos nuo “Šiaulių pieno” iki iš pasitraukusių Rusijos kariškių perimtos Vaidoto g. katilinės, kainavusi 436,3 t. Lt. ir nuo Šiaurinės katilinės iki Staklių gamyklos, kainavusi 1,75 mln. Lt.

Nors Šiaulių jėgainės elektros energijos ir nebegamino, 1990 metais Lietuvoje esančios elektrinės pardavė Lietuvos elektros vartotojams 16,40 milijardų kWh pagamintos elektros energijos, dar 11,97 milijardų kWh (42%) elektros energijos tiekė Latvijai, Rusijai bei Baltarusijai.

LITERATŪRA:
Naujas žodis. Kaunas, 1930.01.15. Nr.1.
Sietynas. Savivaldybės, kooperacijos, ūkio ir kultūros žurnalas. Šiauliai, 1922. Nr.1
Energetika Lietuvoje. Vilnius, 1995.
Šiauliai gali netekti savo elektros stoties. Įdomus mūsų momentas. 1937.08.20.
Miesto tarybos vieningumas elektros stoties reikalą svarstant. Įdomus mūsų momentas. 1937.09.05.
Jau stato naują Šiaulių elektros stotį. Įdomus mūsų momentas. 1938.09.25.
Operetu staviat rabočije. Sovetskaja Litva. 1963.08.20.
Mūsų elektrinė. A.Jurėla. Raudonoji vėliava. 1947.07.19.
Lietuvos energetika. Lietuvos TSR Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba. Redakcinė kolegija: A.Stumbras, J.Martusevičius, A.Žilinskas, L.Sidarienė. Vilnius, 1980.
Lietuvos energetika (Iki 1940 m.) - T.1 Red.kolegija A.Žukauskas (pirmininkas), V.Dauknys, V.Grigaravičius, A.Stumbras, A.Vaitkevičius V.:Mokslas, 1982.
Lietuvos energetika (1940 - 1990m.) T II Redakcinė kolegija: A.Stumbras (pirmininkas), J.Martusevičius, K.Juškauskas, A.Žilinskas (ats.redaktorius)-V.:Mokslas, 1992 T. 2: Lietuvos valstybinė energetikos sistema, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos d-ja
Lietuvos Energijos komiteto darbai Nr.Nr. 1, 2, 3, 4 1937m. 1938 m. 1939 m. 1940 m.
Pramonės ir prekybos departamento archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 388, apyrašas 2a, byla 48.
Šiaulių apskrities savivaldybės archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 862, apyrašas 1, byla 715.
 
Rimantas Lazdynas,
AB “Šiaulių energija” atstovas spaudai

« Atgal