Apie bendrovę Istorija Termofikacijos pradžia

Termofikacijos pradžia

2008.12.02

1950 m. pagal “Lenpromenergoprojekto” techninę dokumentaciją Rėkyvos elektrinėje buvo sumontuotas naujas 5200 kW generatorius, 1951 m. pastatytas naujas “Krasnyj kotelščik” gamyklos 35 t/h garo galios katilas ir 6000 kW AEG firmos turbina. 1952 m. pradėjo dirbti 5600 kVA pastotė, įjungta pirmoji 35 kV elektros perdavimo linija Rėkyva- Akmenė, kurios tiekiama energija naudojosi statomas Akmenės cemento kombinatas. Pačioje statybų pradžioje, 1947 m šiam būsimam Lietuvos statybų milžinui reikėjo 300 kW, po metų jau 3000 kW galios per mėnesį, o projektinis galingumas buvo apie 16 mln. kWh per metus. Todėl į Akmenę iš Vilniaus buvo perkeltas 3000 kW galios energetinis traukinys. Tik 1952 m., nutiesus 110 kV EPL Rėkyva - Akmenė ir pastačius 5600 kVA galingumo pastotę, Akmenės aprūpinimas energija pagerėjo. Šiaulių pastotėje vienas 800 kVA transformatorius buvo pakeistas nauju, 3200 kVA galios.

1953 m. Rėkyvoje pradėtas eksploatuoti dar vienas “Krasnyj kotelščik” 12 t/h našumo garo katilas ir “Siemens – Schuckert” 2500 kW galios turbogeneratorius. Pradėjo dirbti dar viena 2000 kVA kilnojamoji pastotė Pakapėje ir 35 kV EPL Rėkyva – Pakapė. Rekonstrukcijos sąmatinė vertė viršijo 21 mln. rublių. Bendras elektrinės galingumas išaugo iki 11 000 kW. Pagal projektą buvo numatyta pradėti ir šalia elektrinės išaugusios Rėkyvos gyvenvietės termofikavimą.

Daug dėmesio įmonė skyrė savo darbuotojų gyvenimo sąlygoms. 1950 pirmieji gyventojai įsikūrė naujame 12 butų name Bačiūnuose. Vėliau pradėti statyti gyvenamieji namai Rėkyvoje - Pakapės, Bačiūnų, Mechanikų ir Šviesos gatvėse. 1951 m. gegužės 1 d. pradėjo veikti gyvenvietės klubas “Energetikas”. Jame netrukus susibūrė mišrus choras, aktyviai veikė dramos būrelis, moterų ansamblis. 1955 m klube susiorganizavo pučiamųjų orkestras, kaimo kapela, vėliau estradinis orkestras. 1963 m. buvo pradėtos statyti netgi operetės.

1954 Šiaulių zonoje atsirado dar viena stambi įmonė – Daugėlių statybinių medžiagų kombinatas. Į jį buvo nutiesta 35 kV EPL ir sumontuota 1800 kVA galingumo pastotė. 1955 metais, vadovavimą elektrinei vėl perleidus “nacionaliniams kadrams” ir direktoriumi paskyrus Justiną Nekrašą  (vėliau TSRS Energetikos ir Elektrifikacijos ministro pavaduotojas), buvo žengtas naujas žingsnis – 19

55 m. rugpjūčio mėn. iš elektrinės nutiesta 0,8 km. 89 mm diametro šiluminė trasa į Rėkyvos gyvenvietę, kurios šilumos vartotojų instaliuota galia siekė vos 600 kW. Tačiau tai buvo centralizuotos termofikacijos pradžia. Vilniuje pirmasis pastatas prie centralizuotų šilumos tinklų buvo prijungtas tik 1956 m. Kaune centralizuotas šilumos tiekimas pradėtas 1963 m. Tų pačių metų rugsėjo 26 d. laikoma ir “Panevėžio energijos” gimtadieniu, nors nedidelė dyzelinė elektrinė Panevėžyje veikė ir prieš karą.

1958 metais Tarybų Sąjungoje įvyko ūkio valdymo reorganizacija, suteikianti daugiau teisių vietinėms organizacijoms. Tuometinė Lietuvos TSR vyriausybė, norėdama geriau apginti Lietuvos interesus sprendžiant Lietuvos energetikos plėtrą, prie Ministrų Tarybos Mokslo ir technikos komiteto įkūrė visuomeniniais pagrindais veikiančią Nuolatinę energetikos ugdymo komisiją. Ši komisija buvo įpareigota numatyti pagrindines Lietuvos energetikos plėtojimo ir valdymo kryptis, svarstyti Respublikos energetikos plėtojimo ir valdymo perspektyvinių planų ir prognozių metmenis, teikti šiais klausimais pasiūlymus, reikšti nuomonę dėl naujų svarbių energetinių objektų statybos ir energetinių sistemų tolesnio vystymo tikslingumo, teikti pasiūlymus dėl energetikos mokslinių tyrimo darbų tematikos, jų vykdymo ir finansavimo, teikti pasiūlymus dėl energetikos specialistų rengimo respublikai. Ilgą laiką šiai komisijai vadovavo akademikas prof. A.Žukauskas ir jo pavaduotojas prof. L.Kaulakis.

Pagal šios komisijos rekomendacijas prasidėjo ir Šiaulių energetinio ūkio pertvarkymas, daugiau dėmesio skiriant centralizuotam šilumos tiekimui. Tačiau šilumos tinklų plėtra Šiauliuose vyko lėtai. 1958 – 60 metais šilumos trasa vis augančioje Rėkyvos energetikų gyvenvietėje prailgėjo tik iki 1150 m, jos galingumas padidėjo iki 2330 kW. 1961 m. prie centrinio šildymo buvo prijungtas 4 butų namas ir per metus jau buvo gaminama 1,34 GWh šilumos energijos. 1963 m. buvo 24 vartotojai, per metus sunaudoję 51,3 GWh šilumos energijos. Dar po metų vartotojų padaugėjo iki 106, šilumos trasų ilgis išaugo iki 6,32 km, o centriniam šildymui buvo atleista 136,7 GWh energijos.

Dar ilgą laiką pagrindine įmonės produkcija liko elektros energija – 1955 m. abiejose elektrinėse jos buvo pagaminta 57 GWh, o net 1960 m. šilumos energijos gamyba siekė tik 1 GWh. Šiaulių miesto elektros energijos poreikiai 1955 m siekė 17 GWh, 1960 m. 43,6 GWh, o 1965 m. net 96,4 GWh. Nuo 1966 m. didžioji dalis mieste sunaudojamos elektros energijos jau buvo gaunama iš valstybinės sistemos. Netgi su perdavimo kaštais ji darėsi pigesnė, negu gaminama Rėkyvoje. Įmonės perspektyva galėjo būti tik centralizuoto šildymo plėtra.

Justinas Nekrašas tuometinėje partinėje spaudoje rašė: “Dabar kiekviena įmonė, kiekvienas namas turi savo katilinę, kad galėtų patenkinti savo poreikius šiluminei energijai. Mažos katilinės, kurių naudingo veikimo koeficientas yra žemas, atsieina liaudies ūkiui žymiai brangiau, negu didelės šiuolaikinės katilinės, galinčios aprūpinti šiluma ištisus rajonus ir net ištisus mūsų respublikos miestus”. Ši propaganda davė savo vaisius. Pradėta galvoti apie šilumos ūkio centralizavimą visuose Lietuvos miestuose.

1956 m lapkritį, nutiesus 110 kV įtampos elektros energijos tiekimo liniją Petrašiūnai-Panevėžys-Rėkyva, o Kauno ir Šiaulių elektrines sujungus lygiagrečiam darbui, prasidėjo Lietuvos energetikos sistemos kūrimas. Tais pačiais metais buvo pastatyta ir dar viena 35 kV EPL į Šiaulius, sumontuoti atviro tipo skirstomieji tinklai, pastotės galingumas pasiekė 6400 kVA, bet šios galios miestui pakako tik iki 1959 m.

1957 m. žaibui sudeginus 5200 kW generatorių, jį teko pakeisti nauju, bet galingesniu, 6000 kW galios generatoriumi.

Durpių paruošimas kurui buvo labai brangus, jis reikalavo kone katorginio darbo. Tik gabalinių durpių formavimas buvo mechanizuotas. Gabalinės durpės iš durpynų buvo atvežamos siaurojo geležinkelio vagonais, bet juos iškrauti tekdavo paprasčiausiais kastuvais, į bunkerius jas pakraudavo telferiu. Be to nuolat kildavo techninių problemų ir pačiose elektrinėse. Kai pasitaikydavo blogesnis kuras, visi remontininkai ir įmonės valdyba būdavo mobilizuojami kelmų pakrovimui į kūryklas. Kartais tik tokių priemonių dėka pavykdavo palaikyti normalius katilų darbo parametrus. Todėl buvo nutarta pamažu atsisakyti elektros energijos gamybos kūrenant durpes, nors, pavyzdžiui, 1955 m įmonėje buvo pagaminta 57 mln. kWh elektros energijos. Netrukus prasidėjo Kauno hidroelektrinės (90 MW, paleista 1959 m. lapkričio 5 d.), stambių šiluminių elektrinių (Lietuvos VRE pirmasis 150 MW blokas paleistas 1962 m. gruodžio 30 d., iš viso 1,8 GW galios) statyba. Jos turėjo gaminti žymiai pigesnę elektros energiją. Rėkyvos elektrinės reikšmė ėmė mažėti, o šilumos energijos gamybą ribojo didelis nuotolis nuo Šiaulių miesto.

1957 m. visas energetinis ūkis buvo perduotas Liaudies ūkio tarybos energetinio ūkio valdybos žinion. Šiaulių įmonės vairą perėmė Marijonas Petronis , vėliau, 1963 m. vienas iš Panevėžio šilumos tinklų steigėjų ir iki 1983 m. šios įmonės vyr.inžinierius. Jam teko dalyvauti tolesniame viso Šiaulių energetinio ūkio pertvarkyme. Per porą metų prie vieningos energetinės sistemos buvo prijungti visi apskrities rajonai, likviduotos senos ir nugyventos hidroelektrinės, dyzelinės elektros stotys, performuota Šiaulių elektros tinklų ir elektrinių rajono struktūra. Elektros gamyba buvo galutinai atskirta nuo paskirstymo ir tiekimo.

Pastačius atvirą 110/35/6 kV pastotę 1957 m. spalio mėn. Bačiūnų elektrinė buvo likviduota, o pati įmonė pavadinta Rėkyvos valstybine rajonine elektrine.

1959-64 m. įmonei vadovavo Algirdas Musneckis . 1961 m. buvo pastatyta ir 1962.03.26 įjungta 330 kV įtampos linija (tuo metu veikusi 110 kV įtampa) Šiauliai- Jelgava, kuria Lietuvos energetinė sistema buvo prijungta prie Šiaurės vakarų jungtinės energetinės sistemos. 1963 m. Rėkyvos elektrinėje rekonstruotas durpių deginimas, pradėti naudoti durpių trupiniai, kurie buvo dvigubai pigesni už gabalines durpes, be to leido mechanizuoti daugelį sunkių darbų. Įmonės etatų sąraše išnyko kūriko specialybė – katilus iš valdymo pulto pradėjo aptarnauti katilų mašinistai, žarsteklį pakeitė valdymo raktas.

LITERATŪRA:
Naujas žodis. Kaunas, 1930.01.15. Nr.1.
Sietynas. Savivaldybės, kooperacijos, ūkio ir kultūros žurnalas. Šiauliai, 1922. Nr.1
Energetika Lietuvoje. Vilnius, 1995.
Šiauliai gali netekti savo elektros stoties. Įdomus mūsų momentas. 1937.08.20.
Miesto tarybos vieningumas elektros stoties reikalą svarstant. Įdomus mūsų momentas. 1937.09.05.
Jau stato naują Šiaulių elektros stotį. Įdomus mūsų momentas. 1938.09.25.
Operetu staviat rabočije. Sovetskaja Litva. 1963.08.20.
Mūsų elektrinė. A.Jurėla. Raudonoji vėliava. 1947.07.19.
Lietuvos energetika. Lietuvos TSR Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba. Redakcinė kolegija: A.Stumbras, J.Martusevičius, A.Žilinskas, L.Sidarienė. Vilnius, 1980.
Lietuvos energetika (Iki 1940 m.) - T.1 Red.kolegija A.Žukauskas (pirmininkas), V.Dauknys, V.Grigaravičius, A.Stumbras, A.Vaitkevičius V.:Mokslas, 1982.
Lietuvos energetika (1940 - 1990m.) T II Redakcinė kolegija: A.Stumbras (pirmininkas), J.Martusevičius, K.Juškauskas, A.Žilinskas (ats.redaktorius)-V.:Mokslas, 1992 T. 2: Lietuvos valstybinė energetikos sistema, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos d-ja
Lietuvos Energijos komiteto darbai Nr.Nr. 1, 2, 3, 4 1937m. 1938 m. 1939 m. 1940 m.
Pramonės ir prekybos departamento archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 388, apyrašas 2a, byla 48.
Šiaulių apskrities savivaldybės archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 862, apyrašas 1, byla 715.

« Atgal