Apie bendrovę Istorija Rėkyvos elektrinė

Rėkyvos elektrinė

2008.12.02
Rėkyvos elektrinė

Lietuvos inžinierinės visuomenės ir jos aktyviausių narių- profesorių P.Juodelės, S.Kolupailos, A.Rimkos, inžinierių P.Drąsučio, L.Kaulakio, J.Vidmanto ir kitų iniciatyva buvo raginama prie Susisiekimo ministerijos įsteigti Energijos komitetą. Užsienio valstybių pavyzdžiu Lietuvoje 1936m. įsteigtas Energijos komitetas pradžioje buvo sudarytas iš 3 komisijų: Žemės turtams tirti komisijos, Energijos komisijos ir Ekonominės komisijos. Vėliau Energijos komisija buvo suskirstyta į 3 pakomisijus: Vandens jėgos, Šiluminės energijos ir Elektros energijos, kurie 1937 metais virto atskiromis komisijomis. Energijos komitetą sudarė 16 narių, atstovaujančių 6 ministerijoms, Lietuvos bankui, Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, Universitetui ir inžinierių visuomeninėms organizacijoms, ir 25 nariai - įvairių šakų specialistai.

Elektros komisija, vadovaujama P.Drąsučio, vėliau L.Kaulakio tyrė Lietuvos elektros ūkį, numatė perspektyvinius elektros energijos poreikius ir racionalius vartotojų elektra aprūpinimo būdus, formavo teisinius energetinio ūkio kūrimo pagrindus, dalyvavo tarptautinių energetinių organizacijų konferencijose bei kituose renginiuose.
1937m. valstybė savo lėšomis įsteigė “Elektros” akcinę bendrovę su 6 mln.litų pagrindiniu kapitalu, kurios tikslas buvo realizuoti Energijos komiteto rengiamą Lietuvos elektrifikacijos planą.. Valstybės kapitalas joje sudarė 97,5 proc., 55 498 akcijos teko Susisiekimo ministerijai, po 1530 akcijų Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms, likusios 1442 akcijos – savivaldybėms ir privatiems asmenims.

1938 metu kovo mėn. Vyriausybė pateikė Energijos įstatymo projektą. Šio įstatymo tikslas buvo suaktyvinti mūsų energijos šaltinių naudojimą vietoje įvežamojo kietojo ir skystojo kuro ir “visam mūsų energijos ūkiui duoti planingą ir racionalią viso mūsų Tautos ūkio reikalams atitinkančią kryptį”. Buvo norima Energijos Komitetui suteikti didesnio autoritetingumo ir svorio. Pagal įstatymo projektą Energijos komitetas, kaipo studijų organas, turėjo ruošti Lietuvos energijos išteklių naudojimo planus ir teikti valdžios organams energijos ūkio reikalais savo išvadas. Bet įstatymo priėmimas Seime užtruko iki 1940m. balandžio vidurio.

1938m. vadovaujantysis „Elektros“ akcinės bendrovės darbuotojas Pr.Drąsutis “Energijos komiteto darbuose” paskelbė Respublikos elektrifikacijos plano metmenis, kuriuos ruošė grupė specialistų. 1938m. lapkričio 24-25 d.įvykusiame II Lietuvos inžinierių ir architektų suvažiavime energetikos sekcijoje L.Kaulakis pateikė išsamų pranešimą „Esama Lietuvos elektrifikacijos padėtis ir jos perspektyvinis išvystymas“.

Išaugus elektros energijos poreikiui Šiauliuose ir aplinkiniuose miestuose, Elektros energijos komitetas nutarė statyti naują galingesnę elektrinę, kuri energija galėtų aprūpinti ir Panevėžį, o pastačius Kauno elektrinę, taptų rezervine. Numatyta panaudoti Piktmiškio ir Degimų, o vėliau Karpiškio irTyrulių durpynų durpes. Savivaldybė, bijodama konkurencijos savo įmonei, iš pradžių priešinosi šiam projektui, tačiau vėliau nusipirko dvi valstybinės AB “Elektra” akcijas ir gavo teisę jos valdyboje turėti savo atstovą. Juo tapo Domas Jasaitis.

Nauja šiluminė elektrinė buvo pradėta statyti durpynų centre - Rėkyvoje 1939 m. spalio 15 d. pagal inž. Leono Kaulakio (vėliau Kauno politechnikos instituto profesorius) projektą. Vieta pasirinkta dėl tvirto grunto ir gero vandens. Dalį 16,5 ha sklypo sudarė buvusio F.Karpio dvaro, perimto Šiaulių savivaldybės, žemė, dalį ūkininkų J.Grumšlio ir M.Monstavičiaus sklypai, kuriuos teko išpirkti. Iš pradžių buvo numatyta pastatyti du garo katilus ir vieną 2,5 MW turbogeneratorių, 1944 m turėjo būti pastatytas dar vienas katilas ir 5 MW turbogeneratorius, o 1955 m. ketvirtasis katilas ir 7,5 MW galios turbogeneratorius. Šios 15 MW galios turėjo pakakti iki 1960 metų. Gyvenimas įnešė savo korektyvas – 1960 m. Šiaulių ir Panevėžio maksimali apkrova jau siekė 50 MW.

Rėkyvos elektrinę statė akcinė bendrovė “Elektra”, statybai vadovavo inž. A.Gruodis (vėliau ilgametis Vyriausiosios valstybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos viršininko pavaduotojas). Paties elektrinės pastato statybos konkursą laimėjo Kauno brolių Kaganų statybos bendrovė, sutikusi darbus atlikti už 500 tūkst. Lt. Rėkyvos elektrinėje buvo sumontuoti du po 15 t/h garo našumo 32 atm. slėgio ir 425 C garo temperatūros “Škoda” firmos katilai ir “Siemens- Schukert” 2500 kW galingumo 6,3 kV įtampos generatorius. Tai buvo pirmoji Lietuvoje elektrinė, statyta ne užsienio kapitalu ir jėgomis.

Paleista 1940 m. pabaigoje, Rėkyvos 2,5 MW galios elektrinė elektros energiją Šiauliams tiekė per gretimos Bačiūnų elektrinės linijas. Visi įrengimai – trys garo katilai ir du generatoriai baigti montuoti 1941 m. birželio 5 d. o priimta eksploatacijon elektrinė buvo vos trys dienos prieš prasidedant karui. Iš Rėkyvos buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje 30 kV įtampos elektros perdavimo linija į Radviliškį ir Panevėžį. Joje buvo įrengti iki tol Lietuvoje nenaudoti aukštinantys 3200 kVA transformatoriai, komutacinė ir relinės apsaugos aparatūra. Pirmųjų aukštos įtampos linijų atramos buvo medinės, laidai variniai. Šiauliuose pastatyta 30/6 kV transformatorinė pastotė turėjo du 800 kVA transformatorius. Abi elektrines aptarnavo tas pats personalas. Svarbiausia, kad Šiauliai, Radviliškis ir Panevėžys jau turėjo du maitinimo šaltinius. Bačiūnų 270 kW lokomobilis buvo demontuotas ir išvežtas į Juodupę.

Durpės kurui buvo pasirinktos dėl jų kainos. 1937 m. 1 kWh elektros energijos pagaminti durpės kainavo 5,21 ct, akmens anglys – 5,27 ct, o naftos produktai – 9,23 ct. Palyginus su elektros energijos kaina (vidutiniškai Lietuvoje – 1,20 Lt / kWh, kintamosios išlaidos sudarė nežymią dalį. Užtat energetikos pelningumas buvo milžiniškas. Net belgų spauda pripažino, kad iš visų užsienyje investuotų kapitalų didžiausią pelną duoda investicijos Lietuvoje – belgai tuomet valdė dvi didžiausias elektros gamybos kompanijas.

Didelės elektros kainos stabdė tolesnę energetikos plėtrą. 1937 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus suvartojo 15 kWh elektros energijos, šiek tiek daugiau, negu vienam gyventojui Rusijos imperijoje teko 1913 m. 1938m. vienam Anglijos gyventojui elektros energijos teko 400, Švedijos 1300, o Norvegijos – net 3300 kWh per metus. Pramonė Lietuvoje sunaudojo tik 45 % visos pagamintos elektros energijos. Palyginimui, Vokietijai priklaususioje Klaipėdoje pramonė naudojo 85 % pagamintos energijos, o vienam gyventojui teko 288 kWh per metus.

Iki II pasaulinio karo elektrinėse pagaminta šiluma pastatų šildymui beveik nebuvo naudojama. Tačiau savivaldybė skatino centralizuoto šildymo sistemų įrengimą daugiaaukščiuose pastatuose. Tokių namų katilinėse taip pat buvo kūrenamos durpės. Iš visų, 1937 m. Šiauliuose išgautų 15 800 t. durpių daugiau, kaip pusė buvo panaudota miesto pastatams šildyti.

LITERATŪRA:
Naujas žodis. Kaunas, 1930.01.15. Nr.1.

Sietynas. Savivaldybės, kooperacijos, ūkio ir kultūros žurnalas. Šiauliai, 1922. Nr.1
Energetika Lietuvoje. Vilnius, 1995.
Šiauliai gali netekti savo elektros stoties. Įdomus mūsų momentas. 1937.08.20.
Miesto tarybos vieningumas elektros stoties reikalą svarstant. Įdomus mūsų momentas. 1937.09.05.
Jau stato naują Šiaulių elektros stotį. Įdomus mūsų momentas. 1938.09.25.
Operetu staviat rabočije. Sovetskaja Litva. 1963.08.20.
Mūsų elektrinė. A.Jurėla. Raudonoji vėliava. 1947.07.19.
Lietuvos energetika. Lietuvos TSR Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba. Redakcinė kolegija: A.Stumbras, J.Martusevičius, A.Žilinskas, L.Sidarienė. Vilnius, 1980.
Lietuvos energetika (Iki 1940 m.) - T.1 Red.kolegija A.Žukauskas (pirmininkas), V.Dauknys, V.Grigaravičius, A.Stumbras, A.Vaitkevičius V.:Mokslas, 1982.
Lietuvos energetika (1940 - 1990m.) T II Redakcinė kolegija: A.Stumbras (pirmininkas), J.Martusevičius, K.Juškauskas, A.Žilinskas (ats.redaktorius)-V.:Mokslas, 1992 T. 2: Lietuvos valstybinė energetikos sistema, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos d-ja
Lietuvos Energijos komiteto darbai Nr.Nr. 1, 2, 3, 4 1937m. 1938 m. 1939 m. 1940 m.
Pramonės ir prekybos departamento archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 388, apyrašas 2a, byla 48.
Šiaulių apskrities savivaldybės archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 862, apyrašas 1, byla 715.
 
Rimantas Lazdynas,
AB “Šiaulių energija” atstovas spaudai

« Atgal