Apie bendrovę Istorija Okupacijų metais

Okupacijų metais

2008.12.02

Lietuvą užėmus sovietinei armijai, 1940 m.liepos 25 d. įsteigtoje liaudies pramonės ministerijoje buvo įkurtas Elektros skyrius, kuris privalėjo tarybinės santvarkos pagrindais reorganizuoti nacionalizuotą elektros ir radijo pramonę. Iš keturių šio skyriaus darbuotojų trys užsiėmė energetikos ūkiu: tai skyriaus viršininkas P.Drąsutis, vyr. inžinierius A.Gruodis ir inžinierius J.Heleris. Skyrius pirmiausia turėjo nacionalizuoti visas viešojo naudojimo elektrines. Nacionalizuotoms įmonėms valdyti trijų specialistų, žinoma, nepakako, todėl 1940 m.spalio 10d. įsteigta Komunalinio ūkio komisariatui pavaldi Lietuvos TSR energijos valdyba, kurios valdytoju paskirtas inž. L.Šušys, vyr. inžinieriumi A.Gruodis, eksploatacijos skyriaus viršininku inž. J.Mačiūnas, technikos eksploatacijos sektoriaus vadovu inž. J.Heleris. Planavimo skyriaus viršininku dirbo inž. P.Drąsutis.

Kad būtų lengviau dirbti mažosioms elektrinėms, kurios dažniausiai neturėjo techniškai išsilavinusio personalo, respublika buvo suskirstyta į devynis energijos tiekimo rajonus, kuriems vadovauti buvo paskirti žinomesni energetikai. Buvo suvienodinti ir sumažinti elektros energijos tarifai. Tai iššaukė staigų elektros poreikių augimą, padidino elektrinių apkrovas, bet ir labai apsunkino jų darbą. Kai kuriose vietovėse susidarė net konfliktinės situacijos. 1940 m. visų Lietuvos elektrinių instaliuotoji galia sudarė apie 68 MW, veikė 15 didesnių, per 500 KW galios, ir 350 mažesnės galios elektrinių.

Lietuvą užėmus okupacinei vokiečių armijai, visas Lietuvos energetinis ūkis buvo pajungtas vokiečių karo reikmėms tenkinti. Centralizuotas energetikos valdymas išliko, tačiau Lietuvos energijos valdyba 1941m.spalio 1d. buvo reorganizuota į vokiečių valdomą Rytų krašto energijos tiekimo bendrovės su apribota atsakomybe Lietuvos generalinį rajoną (Energieversorung Ostland GmbH Generalbezirk Litauen). Bendrovės centras buvo Rygoje. Lietuvos generaliniam rajonui priklausė stambiausios elektrinės ir dauguma elektros tiekimo linijų. Dauguma mažų elektrinių, kaip ir prieškario metais, priklausė privatiems savininkams. Vokiečių okupacijos metais Lietuvos energetika merdėjo- vokiečiai norėjo su kuo mažesniais kapitaliniais įdėjimais iš veikiančių elektrinių išspausti didesnę elektros energijos gamybą. 1944 m. vokiečiams pasitraukiant iš Lietuvos, buvo įsakyta didesnes elektrines demontuoti ir įrengimus išgabenti į Vokietiją, o nesuspėjus - išsprogdinti. Tik dalį įrengimų pavyko išgelbėti.
Per karą vokiečių okupacinė valdžia gyventojų ir pramonės poreikiais nesirūpino ir Šiauliuose. Nerūpėjo jai ir elektros ūkio plėtra. Netgi buvo nutraukta 30 kV elektros perdavimo linijos į Kuršėnus statyba, jos nauji variniai laidai nuimti ir išvežti į Vokietiją. Karo metais Lietuvoje nenukentėjo tik Bačiūnų, Rėkyvos ir Petrašiūnų popieriaus fabriko elektrinės, todėl joms teko pagrindinis vaidmuo aprūpinant energija po karo atsikuriančią šalį ir vieną labiausiai karo sugriautų miestų – Šiaulius. Praūžus karo audrai pirmiausia ir buvo atstatyti elektros paskirstymo tinklai, nors trūko ir medžiagų, ir transporto. Įmonė visam regionui aptarnauti turėjo tik vieną sunkvežimį ir vieną arklį. Bet jau 1944 m. pabaigoje pradėjo veikti daugelis linijų ir transformatorinių punktų.

Karo metais elektrinė neteko ir kelių savo darbuotojų. Už pasipriešinimą vokiečių okupacinei valdžiai, norėjusiai susprogdinti Rėkyvos elektrinę, 1944 m. liepos 12 d. buvo suimti, o po savaitės kalėjimo kieme sušaudyti turbinų mašinistas Stasys Puzinas, katilų mašinistas Juozas Milinavičius, siurblių mašinistas Jonas Kšanys ir tekintojas Kostas Šlamas.

Antrojo pasaulinio karo metais abi elektrinės dirbo mažesniu apkrovimu. Dienos metu apkrovimas siekė 800 kW, o naktį tik 200-300 kW. Bet jau 1945 m. elektros energijos gamyba jose išaugo dvigubai. Sunkiau buvo paruošti tik kurą – trūko ir technikos, ir darbo jėgos, nes daug durpyno darbininkų buvo paimti į kariuomenę. Todėl šią spragą užtaisyti miesto valdžia paprašė mieste dislokuoto karinio dalinio karius. 1945 m. vasara buvo lietinga, teko deginti net 70 % drėgnumo durpes, todėl dažnai užsikišdavo katilai. Rėkyvos – Bačiūnų elektrinių elektros cecho viršininku paskirtam Česlovui Karpavičiui pirmiausia teko rūpintis tiekimo ir projektavimo reikalais, varstyti įvairių ministerijų ir žinybų duris, iš Minsko, Leningrado, Maskvos gabenti elektros įrengimus, kabelius, prižiūrėti montavimo darbus.

Elektros energijos nepakako, jos tiekimą teko riboti, buvo sudaromi grafikai, bet ir juos nuolat teko koreguoti. Pirmiausia elektra buvo aprūpinamos karo ligoninės, valstybinės ir karinės įstaigos, bet netrukus pradėjo gamybą ir alaus darykla, linų fabrikas, duonos kepykla, “Stumbro” ir “Rūtos” fabrikai, elektros energija vėl pradėta tiekti Radviliškiui ir Panevėžiui. Nuolat augo ir Šiaulių poreikiai. Jeigu 1940 m. apkrovimo maksimumas mieste siekė tik 1000 kW, tai 1945 – 1500, o 1950 m. – net 6000 kW. 1946 m. mieste buvo sunaudota 4,9 GWh elektros energijos, o 1951 m. –jau 9,1 GWh.

Vokiečių okupacijos metais įmonei vadovavo Bronius Snarskis. Nuo 1944 liepos, kai miestą užėmė sovietinė kariuomenė įmonės vadovais tapo darbininkai Antanas Jurėla ir Juozas Stankevičius, kurie ir pradėjo iš naujo burti kolektyvą.

1945 m. gegužės mėn. Lietuvos Vyriausioji energijos valdyba su visomis savo įmonėmis buvo perduota TSRS Elektros stočių komisariatui ir pavadinta Lietuvos energijos rajonine valdyba. Nuo 1945 gegužės Bačiūnų -Rėkyvos elektrinės direktoriumi tapo Romualdas Kavoliūnas, bet jau 1946.10.15 buvo paskirtas sovietinei okupacinei valdžiai patikimesnis Vladimiras Anisimovas. 1949 m. jį pakeitė Vasilijus Bairikovas. 1945 m. buvo įsteigtas Šiaulių energetikos rajonas, kuriam priklausė Rėkyvos ir Bačiūnų elektros stotys, Šiaulių elektros tinklai su Radviliškio skyriumi, Panevėžio elektros tinklai su Šeduvos skyriumi bei Rėkyvos ir kiti aplinkiniai durpynai. 1947 m. balandžio 1 d. durpynai tapo savarankiška įmone, o 1951 vasario - gegužės mėn. Šiaulių energijos rajonas buvo padalintas į savarankiškus Šiaulių elektros tinklus ir Rėkyvos – Bačiūnų Valstybinę rajoninę elektros stotį. Jos direktoriumi paskirtas Andrejus Nesterenko. 1953 m. įmonės vyr.inžinieriumi buvo paskirtas M.Petronis.

LITERATŪRA:
Naujas žodis. Kaunas, 1930.01.15. Nr.1.
Sietynas. Savivaldybės, kooperacijos, ūkio ir kultūros žurnalas. Šiauliai, 1922. Nr.1
Energetika Lietuvoje. Vilnius, 1995.
Šiauliai gali netekti savo elektros stoties. Įdomus mūsų momentas. 1937.08.20.
Miesto tarybos vieningumas elektros stoties reikalą svarstant. Įdomus mūsų momentas. 1937.09.05.
Jau stato naują Šiaulių elektros stotį. Įdomus mūsų momentas. 1938.09.25.
Operetu staviat rabočije. Sovetskaja Litva. 1963.08.20.
Mūsų elektrinė. A.Jurėla. Raudonoji vėliava. 1947.07.19.
Lietuvos energetika. Lietuvos TSR Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba. Redakcinė kolegija: A.Stumbras, J.Martusevičius, A.Žilinskas, L.Sidarienė. Vilnius, 1980.
Lietuvos energetika (Iki 1940 m.) - T.1 Red.kolegija A.Žukauskas (pirmininkas), V.Dauknys, V.Grigaravičius, A.Stumbras, A.Vaitkevičius V.:Mokslas, 1982.
Lietuvos energetika (1940 - 1990m.) T II Redakcinė kolegija: A.Stumbras (pirmininkas), J.Martusevičius, K.Juškauskas, A.Žilinskas (ats.redaktorius)-V.:Mokslas, 1992 T. 2: Lietuvos valstybinė energetikos sistema, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos d-ja
Lietuvos Energijos komiteto darbai Nr.Nr. 1, 2, 3, 4 1937m. 1938 m. 1939 m. 1940 m.
Pramonės ir prekybos departamento archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 388, apyrašas 2a, byla 48.
Šiaulių apskrities savivaldybės archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 862, apyrašas 1, byla 715.
 
Rimantas Lazdynas,
AB “Šiaulių energija” atstovas spaudai

« Atgal