Apie bendrovę Istorija Bačiūnų elektrinė

Bačiūnų elektrinė

2008.12.02

Šiaulių miesto pramonei atsigaunant po I pasaulinio karo suirutės, savivaldybėje vėl buvo pradėta galvoti apie didesnės elektros jėgainės statybą. Kaip 1922 Nr.1 rašė žurnalas “Sietynas”, savivaldybė sudarė 20 metų sutartį su Amerikos Lietuvių prekybos akcine bendrove, kuri įsipareigojo “įtaisyti elektros gamyklą Bačiūnuose (prie Rekievos dvaro) ir iš ten duoti miestui šviesą ir Fordson”atstovėjėgą”. Ši bendrovė buvo JAV kompanijos “Ford Lietuvoje, savo veiklą 1920 m. pradėjusi Kaune. 1921 gruodžio pradžioje ji pastatė garažą ir degalinę “su dviem benzino kubilais virš žemės ir siurbliais” Maironio ir Kęstučio gatvių sankryžoje. Šiauliuose, antrame pagal dydį tuometinės Lietuvos mieste, bendrovė įsteigė savo skyrių, kuris taip pat iš pradžių domėjosi autotransporto plėtra. Tačiau skyriaus vadovui V.Mošinskiui susitikus su miesto valdžia, buvo pradėta galvoti apie elektrinės statybą.

Bendrovei dvidešimčiai metų buvo suteikta monopolio teisė – niekas kitas mieste neturėjo teisės statyti kitos elektros stoties visuomenės naudojimui. Už tą koncesiją miestas iš bendrovės gaus “po 7 % nuo kiekvienos kilovato valandos kainos šviesos suvartojimo vietoje”, rašė “Sietynas”. Sutartis buvo sudaryta 1922 m. sausio mėn. Pagal ją miestui perduodamas žemos įtampos tinklas ir kirtiklių pastotė, o bendrovė įsipareigojo gyventojams elektros energiją tiekti nuo sutemų iki 12 val. ir nuo 5 val. ryto iki išauštant, didžiosiomis šventėmis visą naktį. Miesto gatves įsipareigota apšviesti visą naktį.

Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, kuriai vadovavo generolas S.Žukauskas, Šiauliuose įsteigė atskirą Elektros gaminimo akcinę bendrovę “Rikivos elektros gamykla”. Netrukus buvo parengtas pirmasis elektrinės projektas. Tačiau darbus bendrovė pradėjo be formalaus leidimo. 1922.06.19 ir 07.07 Šiaulių valsčiaus valdyba apskrities valdybai skundėsi, kad “Amerikos bendrovės Rekivos elektros gamyklai buvo raštu įsakyta pristatyti statomos elektros dirbtuvės planus, bet pastaroji su raštu nesiskaito, todėl prašome Apskrities Valdybos padaryti tam tikrus žygius, kad priverstų B-vę atlikti visus formalumus statybos srityje”. Bendrovė apskritį bandė nuraminti, kad “ligšiol nugriautas tik Bačiūnų kūtės stogas ir pastatyta nauja durpių laikymo daržinė, taip pat pradėtas kanalo kasimas, kuriuo bus atvedamas vanduo į elektros gamyklą iš ežero”, bet 1922.08.13 Gytarių seniūnas P.Lavrušas Rikijavos dvare rado neteisėtai pastatytas durpių džiovyklą, 12 sieksnių ilgio ir 2,5 sieksnio platumo, kalvę, 2 sieksnių ilgio ir 1,5 sieksnio platumo ir tokio pat dydžio kontorą.

Tik po apskrities valdininkų pagrasinimo 1922.08.25 bendrovė kreipėsi į Šiaulių apskrities valdžią su prašymu leisti pradėti elektros gamyklos ir aukštos įtampos tinklų statybą. Patiekti pirmąją elektros srovę buvo įsipareigota iki gruodžio pabaigos. Numatytas jėgainės galingumas – “arti 600 mechaninių arklių, įtampa 6000 voltų”. Kūrenama bus, kaip prašyme rašė įgaliotas darbų vedėjas inž. P.Narutavičius (1940 paskirtas Vilniaus energijos rajono direktoriumi), durpėmis iš valstybinio Piktmiškio durpyno, kurį bendrovė gavo panaudai iš Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos 20 metų. Prie prašymo buvo pridėti ir brėžiniai. Apskrities Atstatymo komisijos leidimas pradėti darbus buvo gautas tik 1922.09.05, o leidimas statyti katilinę – tik 1924.10.11, kai ji jau veikė.

Bačiūnų elektrinė

Elektrinė buvo statoma Bačiūnuose, 8 km nuo Šiaulių, iš dvarininko F. Karpio nupirktame akmeniniame tvarte. Vieta buvo parinkta patogi - greta Rėkyvos ežeras, kurio tyras ir minkštas vanduo buvo naudojamas katilams maitinti, aplink didžiuliai natūralaus kuro ištekliai - durpynai. Iš Pabalių - Piktmiškio durpyno iki elektrinės buvo nutiestas siaurasis 600 mm geležinkelis, kuriuo arkliais traukiamais vežimėliais durpės buvo vežamos į Bačiūnus. Durpės gariniu lokomobiliu šiame durpyne gyvenamųjų namų šildymui buvo pradėtos kasti dar 1921 m. Elektrinės statybos darbams vadovavo technikas V.Jankevičius. Buvusiame tvarte buvo įrengta mašinų salė, 0,4-6,3 kV skirstykla ir valdymo pultas, o greta pastatytame priestate – katilinė ir siurblinė. Visi darbai buvo įkainoti 1,5 mln. Lt.

Pirmuosius elektrinės brėžinius ministerijos ekspertų komisija atmetė, nes nebuvo numatyta atsarginių agregatų, nenumatyta mūrinė siena, skirianti mašinų skyrių nuo katilų. Be to, tuometinės Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos ir pramonės departamento direktorius inž. M.Mackevičius pasigedo ir “neganėtinai apmokėto žyminio mokesčio – trūksta 21 lito”. Visus žyminius mokesčius už bendrovę valstybei savo sąskaita sumokėjo apskrities administracija, o iki 1927 metų jų susidarė nemažai – net 14 985 Lt. Už šią sumą bendrovė įsipareigojo apskrities valdybai per 10 metų patiekti 11 100 kWh elektros energijos sodžių ir mokyklų apšvietimui. Tačiau už elektrą, naudotą Šiaulių mieste, apskritis turėjo mokėti atskirai.

1923 metų birželio mėnesį vokiečių firma sumontavo stacionarų 10 atm slėgio ir 300 AJ (220 kW) galingumo “Heinrich Lenz” lokomobilį bei trifazį 270 kW galingumo 6300 voltų įtampos, 335 kVa kintamos srovės generatorių. Rugsėjo mėnesį 2 km 6 kV įtampos elektros linija buvo nutiesta į Piktmiškio durpynus. Tai buvo pirmasis aukštos įtampos generatorius ir pirmoji aukštos įtampos linija Lietuvoje. Vėliau tokios linijos pasiekė Šilėnus, Radviliškį, Šiaulius, jų ilgis pasiekė 64 km. Buvo nutiesta ir 60 km žemos įtampos linijų, prie jų įrengti žeminantys transformatoriai.

Elektrinės įrenginius montavo vėliau ilgą laiką Bačiūnuose ir Rėkyvoje dirbę elektrikai V.Klajumas, A.Linkevičius, A.Jurėla, F.Mackevičius, elektrikai K.Vestenbergas, S.Buklauskas, J.Tutlys, S.Puzinas, P.Šivickas, B.Fokas, P.Indrišiūnas. Nuo pat atidarymo elektrinei vadovavo inž. prof. Vytautas Mošinskis, elektros tinklams inž. J.Liausas, vėliau B.Petkevičius.

1923 m. birželio pradžioje pradėjusi veikti, o nuo lapkričio dirbusi stabiliai Bačiūnų elektrinė tuo metu buvo pirmoji ir vienintelė didelė elektrinė Lietuvoje. Tik lenkų okupuotame Vilniuje veikė miesto centrinė elektrinė. Iš pradžių elektrinės apkrovimas siekė 40 kW, ji dirbo tik dalį paros, nuo 6 iki 24 val. Tačiau pamažu elektros energijos poreikiai augo. 1925 m. miesto gatves ir aikštes jau apšvietė 28 šviestuvai po 60W, 79 po 75 W ir 47 po 100W. Po kelerių metų pastarųjų buvo atsisakyta, bet visų šviestuvų skaičius padidėjo 1928 m iki 204, o 1932 m iki 278. 1932 m. miesto apšvietimo tinklai jau siekė 35 km.

Žymiai sunkiau bendrovei sekėsi įteisinti savo veiklą, nes statyba vyko kartu su projektavimo darbais. Kauno ekspertus tenkinančius brėžinius elektrinės technikas Z.Grossas pateikė tik 1925.04.18, kartu atsiimdamas ir netinkamus planus. Galutinai formalumai buvo sutvarkyti tik 1925.05.08, kai buvo gautas Prekybos ir pramonės departamento direktoriaus M.Mackevičiaus, dalies vedėjo A.Lukicko ir Šiaulių apskrities valdybos pirmininko J.Lemešio pasirašytas leidimas Nr.6451: “Sulig Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės prašymu ir planais, Finansų ministerija leidžia Amerikos lietuvių akcinės bendrovės elektros stočiai Rikivoje, Šiaulių apskrity, veikti ta sąlyga, kad 2 mėnesių laike elektros oro laidai (pav. tarp punktų 48 ir 49 Aušros al. ir Sutkūnų gatve Gubernijos link) būtų perkelti į vieną gatvės pusę ir kad būtų prisilaikoma rusų Technikos Statybos Komiteto Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščio 925 Nr. 1904 m. taisyklių”.

Sudarius sutartį dėl skolos užskaitos leidimai kitiems darbams buvo įforminami per dvi tris dienas, net jeigu trūko ir brėžinių. 1925 m. Bačiūnų elektrinėje, vadovaujant inž. P.Narutavičiui ir J.Narkevičiui įrengiami “Buttner” firmos 15 atm 4 t/h našumo garo katilas ir 750 kW galios “Brown-Bovery” (BBC) trifazis kintamos srovės generatorius. 1926 m. nutiesiama ir antroji elektros perdavimo linija Bačiūnai – Zokniai. 1930 m. bendras aukštos įtampos EPL ilgis pasiekė 64 km., o žemos įtampos tiekimo linijų Šiauliuose ir Radviliškyje buvo apie 40 km.

Dauguma Lietuvos elektrinių tuo metu priklausė užsienio kapitalui, jose dirbo ir užsienio inžinieriai, tačiau netrukus buvo susirūpinta ir savų specialistų rengimu. Jau 1928 m. Lietuvos universitetas Kaune išleido pirmąją inžinierių elektrikų laidą.

1929 m, dar padidėjus elektros energijos poreikiams, Bačiūnų elektrinėje buvo sumontuotas “Babcock – Wilkox” 15 atm slėgio ir 6 t/h našumo garo katilas bei “Siemens – Schuckert” 1250 kVA turbogeneratorius. Bendra jėgainės galia padidėjo iki 2525 kW. Joje kasmet buvo sukūrenama po 10-12 tūkst. t džiovintų durpių iš visų 14-16 tūkst. t, pagaminamų bendrovės durpynuose. Bačiūnų elektrinėje 1925 m. dirbo 32 tarnautojai ir 14 darbininkų.

Kaip 1930 m. rašė “Naujas žodis”, nuo 1924 metų beveik visos Šiaulių ir Radviliškio įmonės bei dirbtuvės pakeitė savo garo arba vidaus degimo variklių varomąją jėgą elektros motorais. Tik 18 % pagaminamos energijos buvo naudojama apšvietimui. Prie Bačiūnų elektrinės prisijungė “Gubernijos” alaus darykla, “Birutės” ir “Rūtos” saldainių fabrikai, geležinkelio depas, linų apdirbimo, trikotažo, audinių fabrikai, 4 spaustuvės, keliolika maisto pramonės įmonių. 1929 m. mieste buvo 2436 abonentai su skaitikliais ir 136 be jų, įmonės turėjo 276 elektromotorus, kurių bendra galia siekė 1350 AJ (993 kW). 1929 m. Bačiūnuose buvo pagaminta 2230 MWh., o 1930 m. jau 2450 MWh elektros energijos.

Užsienio monopolistai stengėsi kuo greičiau gauti pelną, todėl palaikė ir aukštas elektros energijos kainas, visiškai neatsižvelgdami į Lietuvos nacionalinius interesus. Stiprėjantis visuomenės nepasitenkinimas tokiomis kainomis 1933.03.12d. Kaune net išaugo į visuotinį elektros vartotojų streiką. Po streiko elektros kaina buičiai buvo sumažinta 1,6 karto. Tiesa, monopolistai stengėsi, kad ir jų darbuotojai būtų patenkinti. Net nekvalifikuoti darbininkai elektros stotyse už 8 val darbo dieną gaudavo 30-37 % didesnius atlyginimus (2,10-2,65 Lt už val.), negu kitų ūkio šakų darbininkai.

Dėl didelės elektros energijos kainos (ji svyravo nuo 1,07 Lt reklamai iki 1,79 Lt pramonei) ir dėl prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės elektros vartojimas ėmė mažėti ir Šiauliuose. Be to, Amerikos lietuvių bendrovė prasiskolino bankams ir savivaldybė, matydama, jog miestas gali likti be elektros, pasiūlė už 3,75 mln. Lt išpirkti koncesiją. Šiai gelbėjimo operacijai savivaldybė penkiolikai metų užsitikrino 4,2 mln. Lt Vidaus reikalų ministerijos garantiją bankams. 1932 m. balandžio 1 d. elektrinė atiteko miesto savivaldybei. Jos direktoriumi buvo paskirtas Antanas Ramanauskas. Tuo metu elektrinėje dirbo 3 garo katilai, kurių bendras kaitinimo paviršius siekė 500 kv.m. Iš viso mieste buvo 43 garo katilai, iš jų nuolat veikė 25.

Skatindama daugiau elektros naudoti pramonėje ir buityje, savivaldybė ėmė mažinti jos kainą. 1932 butų apšvietimui jos kWh kainavo 1,44, o 1939 – tik 0,40 Lt, pramonės ir perkybos įmonių apšvietimui kaina buvo sumažinta nuo 1,79 ir 0,70 Lt, jėgai – nuo 0,80 ir 0,30 Lt. Šiauliuose pagaminta elektros energija buvo pigiausia Lietuvoje. Pragyvenimo minimumas 1930 m pradžioje Šiauliuose buvo 104,3 Lt, pabaigoje- 99,8 Lt, Kaune atitinkamai – 105,2 ir 101,3 Lt per mėnesį. Miesto gatvės ir aikštės nuo 1932 m buvo apšviečiamos nemokamai, t.y. kitų vartotojų sąskaita. Gatvių apšvietimui 1932 m. sunaudota 53,3 MWh, o 1937 m. – 119,5 MWh elektros energijos.
Pradėjo augti ir energijos gamyba. 1932 m buvo pagaminta tik 1600 MWh, iš jų vien Šiaulių miesto abonentai apšvietimui panaudojo 360,8 MWh, jėgai – 438 MWh. O jau 1937 m. buvo pagaminta 3000 MWh (iš viso Lietuvoje – 81 000 MWh), iš jų apšvietimui panaudota 524,5 MWh, jėgai – 1300 MWh. 1940 m. gamyba išaugo iki 4800 MWh elektros energijos. Per tą laiką išaugo ir abonentų skaičius. 1932 m abonentų buvo 2985, iš jų 2750 elektrą naudojo apšvietimui, 160 – jėgai, 75 – namų ūkyje. Tais metais mieste buvo 5641 butas, iš jų 156 tušti, mieste gyveno 22 tūkst. žmonių. 1937 m. prie elektros tinklų mieste jau buvo prijungta 4719 abonentų, iš jų elektrą naudojo apšvietimui 4300, jėgai – 250, namų ruošai - 169. 1940 m. abonentų skaičius pasiekė 6500.

LITERATŪRA:
Naujas žodis. Kaunas, 1930.01.15. Nr.1.
Sietynas. Savivaldybės, kooperacijos, ūkio ir kultūros žurnalas. Šiauliai, 1922. Nr.1
Energetika Lietuvoje. Vilnius, 1995.
Šiauliai gali netekti savo elektros stoties. Įdomus mūsų momentas. 1937.08.20.
Miesto tarybos vieningumas elektros stoties reikalą svarstant. Įdomus mūsų momentas. 1937.09.05.
Jau stato naują Šiaulių elektros stotį. Įdomus mūsų momentas. 1938.09.25.
Operetu staviat rabočije. Sovetskaja Litva. 1963.08.20.
Mūsų elektrinė. A.Jurėla. Raudonoji vėliava. 1947.07.19.
Lietuvos energetika. Lietuvos TSR Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba. Redakcinė kolegija: A.Stumbras, J.Martusevičius, A.Žilinskas, L.Sidarienė. Vilnius, 1980.
Lietuvos energetika (Iki 1940 m.) - T.1 Red.kolegija A.Žukauskas (pirmininkas), V.Dauknys, V.Grigaravičius, A.Stumbras, A.Vaitkevičius V.:Mokslas, 1982.
Lietuvos energetika (1940 - 1990m.) T II Redakcinė kolegija: A.Stumbras (pirmininkas), J.Martusevičius, K.Juškauskas, A.Žilinskas (ats.redaktorius)-V.:Mokslas, 1992 T. 2: Lietuvos valstybinė energetikos sistema, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos d-ja
Lietuvos Energijos komiteto darbai Nr.Nr. 1, 2, 3, 4 1937m. 1938 m. 1939 m. 1940 m.
Pramonės ir prekybos departamento archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 388, apyrašas 2a, byla 48.
Šiaulių apskrities savivaldybės archyvas. Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Fondas 862, apyrašas 1, byla 715.
 
Rimantas Lazdynas,
AB “Šiaulių energija” atstovas spaudai

« Atgal